Vakaras su „Netflix“: torrent’ų dar neatsisakysime

netflix

Kai trečiadienį pasklido žinia apie JAV filmų ir serialų nuomos platformos „Netflix“ žengimą į Lietuvą, kaip ir daugelis sureagavau entuziastingai. Apsidžiaugiau, jog pagaliau bus alternatyva piratavimui, kuri tenkins tiek kaina, tiek kokybe.

Esu įsitikinęs, kad būtent patogios alternatyvos nemažą dalį piratų gali paversti mokančiais vartotojai (apie tai rašiau prieš pusmetį).

Tačiau tokia „Netflix“, kokia įžengė į Lietuvą, tikrai negali tapti alternatyva piratavimui. Iš tikro, bent šiuo metu ji net skaitmeninei televizijai yra menka konkurentė, nes, nors kaina ir patraukli (8-12 eurų per mėnesį), turinio už ją gauni visiškai nedaug. Bent tokį įspūdį susidariau pirmąjį pažinties su „Netflix“ vakarą.

Ir čia kalbu ne apie tai, kad „Netflix“ neturi lietuviškų subtitrų, kad galbūt atrodo per daug sudėtingai vyresniems žmonėms, ar tiesiog gali nepanaikinti įpročio imti filmus nemokamai. Kalbu apie pasirinkimą, kurį suteikia norinčiam susimokėti protingą kainą, mielai žiūrinčiam anglų kalba ir nesiekiančiam visko ieškoti piratiniuose torrent’ų puslapiuose.

Filmų pasirinkimas šioje nuomos platformoje yra tikrai varganas – bandydamas paieškos sistemą net ir po keletos kartų nieko neradęs turėjau įvesti filmą, kuris, kaip mačiau, tikrai yra platformoje, nes suabejojau, ar viskas veikia. Pasirodo, veikia, tiesiog kol kas nėra ko ieškoti. O ir nemaža dalis esamų filmų yra būtent tie, kuriuos mielai kiekvienais metais per Kalėdas rodo lietuviškos televizijos.

Liūdina, kad bent jau kol kas ir serialų pasirinkimas nėra toks didelis. Pavyzdžiui, vien ką pasako, jog nėra turbūt didžiausio paties „Netflix“ kurto serialo „House of Cards“.  Po galais, net „Sex and the City“ serialo nėra – kaip dabar man nudžiuginti žmoną?

Žinoma, „Netflix“ tik tik pasirodė. Pirmąjį mėnesį bendrovė leidžia išbandyti platformą nemokamai, tad įtariu, kad turinio vis daugės, kai pradės daugėti pajamų. Tačiau iki tol, kol tai taps realia, o ne teorine alternatyva filmų ir serialų žiūrėjimui, dar praeis tikrai nemažai laiko, o torrent’ai ir toliau galės džiaugtis dideliu lankomumu.

Knyga apie Šiaurės Korėją, kurios jums reikia

siaures

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tekstas pirmą kartą publikuotas Knygosnugarele.lt.
Knygos ir dokumentiniai filmai apie Šiaurės Korėją man primena populiariosios muzikos industriją: iš pradžių sukuriamas sėkmingas originalas, o po to prasideda begalinės aranžuotės.

Dažnai apie Šiaurės Korėją tenka skaityti arba žiūrėti dokumentiką, kuri iš esmės remiasi jau ankstesniais darbais ir pridedami tik smulkūs pakeitimai, nežymiai papildoma detalėmis, kita seka sudėliojami vaizdai.

Laimei, Barbaros Demick „Neturime ko pavydėti Šiaurės Korėjos kasdienybė“ yra ta knyga, kuria remiasi vėliau išleistos knygos. Ir iš tiesų, yra dėl ko.

Pati autorė, Pietų Korėjoje dirbusi žurnalistė, knygoje pripažįsta, kad pačioje Šiaurės Korėjoje jai nepavyko surinkti jokios tinkamos medžiagos, nes totalitarinis režimas keliones yra sutvarkęs taip, jog su vietiniais neįmanoma pasikalbėti ir pamatyti ne fasadinę šalies pusę. Tačiau B. Demick knygoje atskleidžiama per septynerius metus surinktų pokalbių su pabėgėliais iš Šiaurės Korėjos medžiaga.

Būtent per pabėgėlių atsiminimus ji kuria nuoseklią vienos uždariausių valstybių istoriją, kurioje atskleidžia, kokie naivūs ir išplautomis smegenimis šalyje gyvena žmonės.

Knygoje pasakojama apie visiškai skirtingų žmonių gyvenimus, kaip jie vertėsi tam, kad išgyventų. Iš tikro, puikiai atskleidžiama, kas svarbiausia tokiuose režimuose gyvenantiems – maistas. Matyt, todėl knygoje tiek daug skiriama pasakojimams, kaip pabėgėliai, gyvendami Šaurės Korėjoje,  virdavo medžių šakeles visą dieną, kad galėtų vakare tą srėbalą suvalgyti ir nors trumpam nuraminti skrandį, apie tai, kaip buvo sugaudytos beveik visos varlės, nes žmonės badavo.

Nemaža dalis dėmesio, žinoma, skiriama ir režimo ideologijai, kuri apimdavo visas gyvenimo sritis – net ir porų santykius.

Būtent per kasdienes patirtis atskleidžiamas tikrasis žmonių gyvenimas.

Tačiau B. Demick pasakojimas nėra vien tik pabėgėlių prisiminimai. Autorė, mano nuomone, labai vykusiai įterpia istorijos faktus, statistiką, pateikia skaitytojui kontekstą, leidžiantį daug geriau suvokti Šiaurės Korėjos istoriją ir nūdieną.

Knyga, manau, verta papildyti namų bibliotekos lentyną, nes jos vertė didelė ir skaityti ją galima dar ir dar kartą.

Barbara Demick, „Neturime ko pavydėti Šiaurės Korėjos kasdienybė“, Metodika, 2011, 336 p.

Paaugliams negalima pasakoti apie saugų seksą, nes jie kikena

shj8k

Paaugliams negalima pasakoti apie saugų seksą, nes paaugliai yra tokie padarai, kurie kikena. Ne, tai pasakė ne kokia bobutė. Tai švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės mintis.

Šiandien TV3 žinios rodė reportažą apie seksualinius nusikaltimus prieš mažamečius ir tai, kad jie to net nesupranta. Situaciją, pasak specialistų, būtų galima pagerinti, jeigu mokyklose būtų lytinio švietimo pamokos, per kurias būtų paaiškinama, kad vaikų kūnas yra tik vaikų ir tam tikras elgesys yra nusikaltimas prieš juos.

Tačiau ministrė apie lytinį švietimą turi kitokią nuomonę. Labai pagrįstą.

„Įsivaizduokite, susodinu dešimtokų dvidešimt penkis ir su visais kalbame tom temom. Man tai atrodo nerealu, todėl, kad tai, įsivaizduokit, yra paaugliai, kurie šaiposi, jie dar už kasyčių vieni kitus tampo“, – TV3 žinioms sako Audornė Pitrėnienė.

Ir dar priduria, kad nereikia kalbėti apie seksą mokykloje, nes  „Ką jaučia motinos širdis, jokie mokslai nepadiktuos, nes viskas eina iš širdies. Šeima tam ir yra“.

Iš tikro, aš norėjau parašyti ką nors kandaus, bet ministrės išsakyti žodžiai yra tokie buki ir tokie, tokie, tokie… atsilikę (?), kad atrodo, jog ji nusprendė patrolinti pati save.

Neatmetu galimybės ir kad A.Pitrėnienė iš tikro turi slaptą planą. Ekonomistai jau kurį laiką skambina varpais, kad šalyje tragiška demografinė situacija – gimstamumas gerokai per mažas ir visuomenė sensta.

Vienintelis logiškas paaiškinimas yra tas, kad švietimo ministrė nusprendė netiesiogiai prisidėti prie didesnio gimstamumo. Gi paaugliai, nežinodami kaip saugotis, daug dažniau pastos, vaikų bus daug daugiau.

Nesvarbu, ar laimingų vaikų, bet daugiau.

„Pasiklydę Šangriloje“: geras pasakojimas, mažai istorijos

ŠangrilaTekstas pirmą kartą publikuotas Knygosnugarele.lt.

Istorines knygas turbūt būtų galima suskirstyti į tas, kurios suteikia žinių, ir tas, kurios galvos nepraturtina. Prie pastarųjų priskirčiau ir Mitchell Zuckoff „Pasiklydę Šangriloje“.

Tačiau tai nereiškia, kad knyga neverta dėmesio. Joje pasakojama apie Antrojo pasaulinio karo metu Naujojoje Gvinėjoje sudužusį JAV kariuomenės lėktuvą. Istorijoje dėstoma, kaip uždarama slėnyje išsigelbėjusieji užmezga kontaktą su čiabuviais ir kaip po to karinės pajėgos bando išvaduoti tris žmones.

Knygoje gausu faktų, iliustracijų ir liudininkų pasakojimų, tačiau ši knyga jūsų nepraturtins. Taip, jūs sužinosite, kokios gentys egzistavo XX a. viduryje Naujojoje Gvinėjoje bei kaip buvo gelbėjami išgyvenusieji, tačiau tik tiek. Knygai trūksta analizės, kai kur – detalumo, nes stengiamasi skaitytoją įtraukti emocijomis, o ne užverčiant jį faktais. Tad jei tikitės praplėsti Antrojo pasaulinio karo istorines žinias, ši knyga – ne jums.

Tačiau istorija yra nuosekli, aiški ir įtraukianti. Todėl ji  gali tapti alternatyva vakaro skaitiniams, jei norite nuotykių romano, paremto tikrais įvykiais.

Mitchell Zuckoff „Pasiklydę Šangriloje“, Metodika, 2012, 368 p.

Kokių „dovanėlių“ dar liko Žemės ūkio ministerijoje?

Kyšiai

Žemės ūkio ministerijoje ir jai pavaldžiose institucijose sukasi didžiuliai pinigai – didelės apimties viešieji pirkimai, Europos Sąjungos ir nacionalinės išmokos žemdirbiams. Dalis politikų pripažįsta, kad yra girdėję gandų arba nujautė apie korupciją. Ir vien šios Vyriausybės kadencijos metu paviešinti trys kyšių atvejai, iš kurių dviejuose dalyvavę asmenys ministerijon pateko, kai jai pradėjo vadovauti Darbo partija ir dabar jau buvęs ministras Vigilijus Jukna. Tad kokių dovanėlių dar galima rasti ministerijoje?

Šią savaitę STT sulaikyti Žemės ūkio ministerijai pavaldžios Rinkos reguliavimo agentūros vyriausiasis patarėjas, su Darbo partija susijęs Žilvinas Putramentas bei buvusi agentūros vadovė Rasita Kraujalytė–Noreikienė į savo postus pateko, kai ministerijai pradėjo vadovauti „darbiečiai. Tačiau jie nėra pirmieji šios Vyriausybės kadencijoje kyšių istorijoje sublizgėję ministerijai pavaldūs kadrai.

Dar 2013 metų pabaigoje tuometinis žemės ūkio viceministras „darbietis“Rytis Šatkauskas apkaltinas, kad reikalavo 500 tūkst. litų kyšio. Vėliau paviešinta, kad jis įtrauktas į STT sudarytą ir valstybės vadovams pateiktą vadinamąjį „juodąjį sąrašą“. O pernai liepą R.Šatkauskui oficialiai pareikšti įtarimai dėl kyšio reikalavimo. Tiesa, nežinau, kaip ši istorija pasibaigė ir ar jis nubaustas, ar išteisintas.

Tačiau šios istorijos kulminacija pasireiškė tuo, kad ministras V.Jukna pernai liepą pasitraukė iš posto. Kaip pats tikino oficialiai – dėl šeimyninių priežasčių. Nors dar savaitę prieš atsistatydinimą buvo sulaukęs D.Grybauskaitės kritikos, kad dėl neskaidrumo ministerijoje turėtų prisiimti asmeninę atsakomybę.

Yra ir trečia kyšininkavimo istorija ministerijai pavaldžioje vietoje.

Dėl kyšio reikalavimo STT pernai spalį sulaikė vieno iš Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) departamentų vadovą. Jis reikalavo kyšio iš vieno darbuotojų, kad pastarasis nebūtų atleistas iš darbo atliekant reorganizaciją. Iki šiol taip ir neatskleista, kas tas vadovas konkrečiai, tad neaišku ir ar jis po ministerijos sparnu pateko šią jau perėmus Darbo partijai.

Žinoma, teigti, kad Darbo partija į ministerijai pavaldžias įmones sustatė savus žmones, kad šie imšų kyšius – negalima. Tačiau konservatoriai dar 2014 metų balandį sudėliojo galus dėl keistų sąsajų, tad pateiksiu Andriaus Kubiliaus 2014 metų balandžio 24 dieną Seime vykusios Vyriausybės valandos citatą-klausimą premjerui:

„Valstybinės augalininkystės tarnybos, pavaldžios ŽŪM, vadovu tapo Darbo partijos frakcijos atstovės Vitalijos Vonžutaitės vyras Sergejus Fedotovas. Viešosios įstaigos „EKOagros“, pavaldžios taip pat ŽŪM, vadovu paskirtas taip pat „darbietis“, buvęs Kauno rajono vicemeras Antanas Makarevičius. Kreditų unijos bylos įtariamasis „darbietis“ Žilvinas Putramentas įsidarbino Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūroje, pavaldi taip pat ŽŪM. Iš ŽŪM pavaldžios įmonės „Lietuvos žirgynas“ vadovo pareigų atleistas Edgaras Jeninas, pasak E.Jenino, jis iš pareigų atleistas dėl politinių motyvų, Nacionalinės žemės tarnybos vadovu planuojama paskirti Darbo partijos kandidatą 2012 metų Seimo rinkimuose Arvydą Sabockį, kuris įtariamai dalyvavo viename keistame balsų pirkimo atvejyje, po rinkimų „darbiečių“ sąraše pašoko per šimtą vietų, dar viena citata – Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūroje taip pat įvyko dideli pasikeitimai, dabar jai laikinai vadovauja Rasita Noreikienė, kuri iki tapdama direktore dirbo tik specialiste ir jos karjeros šuolis įvyko „darbiečiams“ užsimojus šitą agentūrą pertvarkyti bei jai pačiai tapus „darbiete“. Dar vienas – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro vykdomame projekte, kuriame moksleiviai ruošiami karjerai, atsirado 18 naujų konsultantų, 6 iš jų yra Darbo partijos nariai, du iš jų, Andželika Šakinienė ir Paulius Perminas yra teisti už melagingus parodymus Darbo partijos byloje“.

Premjeras Algirdas Butkevičius tuomet atsakė, kad keista, jog rimti politikai gali užsiiminėti tokiu melu ir demagogija. Na, o šiandien premjeras pareiškė, kad tokio lygio korupcijos nesitikėjo

O šį tekstą užbaigsiu klausimu. Kokių „dovanėlių“ dar liko Žemės ūkio ministerijoje, kurių nespėjo sužiūrėti STT arba dabartinė ministrė Virginija Baltraitie laukti