Aukso karštinė pražudė tūkstančius. Ar gali tai padaryti kriptovaliutų karštinė?

Aukso karštinė pražudė šimtus tūkstančių žmonių ir nepataisomai nuniokojo gamtą. Kaip aplinkai gali pakenkti kriptovaliutų karštinė?

1849 metais Šiaurės Kalifornijoje prasidėjusi aukso karštinė turtuoliais pavertė ne vieną kasėją ir sutraukė tūkstančius, norinčių staigiai pralobti. Tačiau ji turėjo nepataisomos žalos aplinkai ir vietiniams gyventojams dėl kasyboje naudojamo gyvsidabrio. Lygiai taip pat kriptovaliutų kasimas gali sukelti ilgalaikių pasekmių aplinkai, jei nebus imamasi į gamtosaugą orientuotų veiksmų.

Aukso karštinės palikimas

Laukinius vakarus ir kaubojus vaizduojančiuose vesternuose dažnai matome upėje braidžiojančius ir smėlį skalaujančius aukso ieškotojus. Ko filmai neorodo, tai aukso gavyboje naudoto ir net šiais laikais naudojamo gyvsidabrio.

Tam, kad auksą pavyktų ištraukti iš smėlio, į jį pilamas gyvsidabris, pritraukiantis geltonojo metalo dulkes prie savęs. Taip susidariusi aukso ir gyvsidabrio malagama toliau būdavo kaitinama iki kol gyvsidabris išgaruodavo ir likdavo tik brangusis metalas. Ši technika vis dar naudojama neturtingose valstybėse, kur aukso ieškotojai suserga dėl apsinuodijimo.

Skaičiuojama, kad dėl tokios aukso kasybos XIX a. vien Clear Lake ežere yra 100 tonų gyvsidabrio, iš viso Kalifornijoje kasybos darbų metu “dingo” iki 3,6 tūkst. tonų gyvsidabrio.

Didžioji kriptovaliutų rykštė

Jeigu atsiribotume nuo kriptovaliutų kaip finansinių priemonių ir pažvelgtume į jas iš aplinkosauginės perspektyvos, pamatytume, kad ilguoju laikotarpiu bent kol kas tai nėra tvari technologija. Kriptovaliutų kasimui reikia milžiniškų energijos kiekių. “Bloomberg” skaičiavimu, kriptovaliutų kasimui sunaudojama 28 teravatvalandės elektros energijos – daugiau nei suvartoja 186 mln. gyventojų turinti Nigerija.

Atsižvelgiant į tai, kad energijos vartojimas auga ir kriptovaliutos dažnai kasamos ten, kur energija gaminama iš iškastinio kuro, ilguoju laikotarpiu tai nėra tvaru ir turės įtakos aplinkai. Problema aiški, tačiau kaip tai spręsti?

Austrijos kriptovaliutų kasėjų startuolis siūlo kriptovaliutas kasti, panaudojant hidroenergiją, kuri yra pigi, todėl konkurencinga. Be to, kriptovaliutų kasybai panaudojus atsinaujinančią energiją, sumažinama įtaka aplinkai.

Tačiau, kad ir kaip gražiai skamba žaliosios energijos naudojimas kriptovaliutų kasime, tai kol kas neišsprendžia tvarumo problemos. Pigių hidroelektrinių skaičius yra ribotas, o poreikis kasti kriptovaliutas, bent teoriškai, yra neribotas. Be to, toliau augant energijos poreikiui, net ir pigi hidroelektra gali pradėti brangti.

Taigi, norint rasti ilgalaikį sprendimą, reikėtų užtikrinti, kad kriptovaliutų kasyba naudotų kuo mažiau energijos, tuo pačiu – atsinaujinančios pigios energijos gamyba turėtų augti. Kitu atveju, tam tikra prasme, kriptovaliutų kasyba taps tokia pat aplinkosaugine katastrofa kaip ir aukso karštinė.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *