Filmas „Tarp pilkų debesų“ tapo nusivylimu lietuviams

Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ tapo tikra sensacija, pasauliui papasakojusia apie sovietų žiaurumą ir lietuvių tremtinių kančias Sibire. Tai buvo knyga, kurios istorines žaizdas besigydančiai tautai reikėjo kaip šviežio oro gurkšnio.

Ši knyga, kuri, kaip jau rašiau vienoje recenzijoje, parodė tikrąjį sovietų žiaurumą, nes atskleidė nepagrąžintą tikrovę. Moteris, tiesiai nuo gimdymo stalo su kūdikiu ant rankų gabenama į traukinių stotį, kur vienmarškinė keliaus į Sibirą. Iš traukinių į pakeles išmetami kelionės neatlaikiusių žmonių lavonai. Šūviai ir elgesys su tremtiniais, tarsi jie būtų žemesni už parazitus. Lietuvių tautos kančia, suluošinusi daugumą šeimų. Štai apie ką buvo ir yra R. Šepetys knyga.

Ir štai, kas nėra filmas „Tarp pilkų debesų“. Tai filmas ne apie lietuvių tautos kančią, tai, kas knygoje buvo pagrindiniu akcentu, filme buvo išplauta ir net sukėlė abejonių, ar tremtiniai iš tikro taip sunkiai gyveno.

Filmo siužetas pasakoja apie Vilkų šeimą, kurią sovietinis režimas ištrėmė į Sibirą, kur šeimai – Linai, jos mamai ir broliui – tenka kentėti. Tiksliau, knygoje jie kenčia, o filme, atrodo, tik pamiršo nusiprausti. Be to, jų kančios motyvas neatrodo pagrindinis.

Viena pagrindinių siužetinių linijų filme tapo jauno NKVD karininko Nikolajaus Kreckio vidinė kova. Šis karininkas, pusiau ukrainietis, kurį pašiepia kiti enkavėdistai, yra plėšomas savo jausmų. Viena vertus, jis nenori žudyti ir kankinti, jam gaila pagrindinių filmo veikėjų Linos ir jos šeimos, tačiau tuo pačiu jis negali būti gailestingu, nes pats nukentės.

Ir būtent šis filme pasirinktas motyvas, kad tarp budelių taip pat buvo gerų žmonių, kurie žudė ir kankino vien todėl, nes juos vertė sistema, labiausiai piktina. Taip, R. Šepetys savo knygoje mini N. Kreckį, knygoje vis pajaučiamas jo vidinės kovos motyvas, tačiau tai tikrai nebuvo svarbiausia siužetinė linija, antrame plane paliekanti patį lagerio siaubą ir žiaurumą.

Mano galva, būtent toks sprendimas – tarytum išteisinti budelius, parodant, kad jie taip pat buvo situacijos aukos – ir yra pagrindinė priežastis, kodėl lietuviams šis filmas turėjo tapti nusivylimu. Daug dėmesio sulaukęs N. Kreckis į antrąjį planą nustūmė kančios motyvą. Matyt, režisieriui pritrūko laiko parodyti knygoje nupasakotus žiaurumus. O gal pagalvojo, kad žiūrovai nepasirengę matyti nesubutaforinto žiaurumo ir jiems viską reikia pateikti kuo estetiškiau?

Visgi, negalima šio filmo vien kritikuoti. Jame nebuvo lietuviškoje kinematografijoje tokio įprasto lėtumo. Dažnai lietuviškuose filmuose šypseną kelia į lango stiklą kelias minutes barbenantis lietus arba lėtas peizažo rodymas. Ačiū už tai, kad „Tarp pilkų debesų“ nieko panašaus nebuvo. Veiksmas rutuliojosi greitai, vaizdai nebuvo nuobodūs, nors kai kurie jų tikrai kėlė dvejonių. Pavyzdžiui, Nidos kopos vietoj Sibiro platybių.

Apibendrinant, galima drąsiai sakyti, kad šis filmas lietuviams neturėtų kelti šiltų jausmų, o kaip reaguos užsienio auditorija, matyt, dar pamatysime.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *