Lietuviška svajonė – gavai diplomą ir gyvenimas paviko

kita , pamąstymai Aug 18, 2015 4 Comments

mokslasJei amerikietiška svajonė reiškia, kad žmonės tikisi iš nieko prasimušti ir tapti kažkuo, tai lietuviškoji svajonė yra kiek paprastesnė. Kiekviena nors kiek prakutusia save laikanti šeima žūtbūt siekia, kad jų atžala įgytų aukštojo mokslo diplomą. Ši tradicija, matyt, kilusi iš tų laikų, kai ūkininkai išleisdavo nors vieną savo sūnų į kunigų seminariją, net jei tas sūnus mieliau būtų ant šieno visas kaimo mergas guldęsis. Užtat po to buvo galima didžiuotis, kad “giminėj kunigėlį turime”.

Taip ir dabar – galima didžiuotis, kad vaikas į mokslą išleistas. Geriausia, jei tas kur nors užsieniuose – tuomet po pusmečio visiems kaimynams ir artimiesiems jau galima sakyti, kad vaikas jau taip angliškai šneka, kad “vietiniai nuo anglo neatskiria”.

Jei kiek mažiau nusisekė ir niekas nežinojo, kad užsieniuose gali anksčiau nei Lietuvoje pateikti dokumentus, tai tuomet būtina stoti į Vilnių arba Kauną, mažiau nusisekus – į Klaipėdą. O jei mokslai vyksta kokiuose Šiauliuose, tai būtina pridėti, kad tik ten buvo specialybė, kurios vaikas norėjo. Šiukštu, dar kaimynė pagalvos, kad nesugebėjo atžala į Vilnių įstoti.

Studijų vieta jau nusako beveik viską, kas svarbiausia. Viename giminių susiėjime (taip, tai buvo kažkieno laidotuvės) prieina man nepažįstama moteris ir klausia: “Tai kur besimokai? Klaipėdoje?” Atsakau, kad Vilniuje ir išgirstu svajingą “aaaa, Viiiilniujeee”. Ir viskas – daugiau nieko nebereikia, visiškai nebesvarbu, kokia įstaiga, kokia specialybė, pagarba jau dėl to vieno žodžio išauga 300 proc.

Aišku, būna ir reiklesnių gimdytojų, kurie vieta nepasitenkina ir jiems būtina, kad atžala studijuotų kokią nors prestižinę specialybę. Tuomet atsiranda šansas surinkti dar vieną teisininkų kursą Pagėgių kolegijai arba verslo vadybos specialistus ruošti kokiai Kalvarijos verslo mokyklai.

Vėliau pranešama, kad į universitetus ir kolegijas sulindo net ir paskutiniai dundukai, bet nei viena giminė į tai nekreipia dėmesio. Čia tikrai ne apie jų Anzelmutį.

Kai mokslai jau įsibėgėja, iš giminaičių apie jų atžalų mokslus galima sužinoti pačius svarbiausius dalykus: pavyzdžiui, kad Romerio valgykloje taip pigu, jog iš namų visiškai neapsimoka vežtis mamos kotletų. Arba kad vaikui tenka išsikraustyti iš nuomojamo buto dėl nesuprantamos priežasties – šeimininkė pasirodė visiškai trenkta (faktas apie dėl muzikos kviestą policiją nutylimas). O kai paklausiama, kaip sekasi mokslai, sulaukiama glausto “gerai”.

Galų gale šeima sulaukia didžiosios dienos. Jų atžala pagaliau diplomuota. Nuotraukos mirga, giminės informuoti ir jau beveik laiminga pabaiga.

Tik paaiškėja, kad absolventui-šeimos vilčiai reikia stovėti Darbo biržoje ir kad daugiausiai ten užsiregistravusių – tos pačios specialybės. Tada padūsaujama, kad Lietuvoje net ir mokslus baigęs žmogus negali gauti normalaus darbo. ČIa, matot, švogerių kraštas ir reikia turėti pažinčių arba “kaip nors įlįsti”.

Dar blogiau, jei atžala “su dviem aukštaisiais”, kas dažniausiai reiškia, kad išlyginamosiose studijose kolegijos diplomas buvo pakeistas universitetiniu.

Tuomet subliūkšta lietuviška svajonė ir pavydžiai žiūrima į tą kaimynų vaiką, kuris nusprendė negaišti laiko ir be mokslo ėmėsi darbo. Arba dar blogiau – iškart ėmėsi verslo.

Artūras Ketlerius

4 Comments

  1. Aurimas

    Dar būna situacija, apie kurią giminėms niekada niekas nepasakoja – prakutęs Anzelmutis supranta, kad jam nei teisė, nei Pagėgiai ne prie širdies ir nori mesti, nes bus koks nors web dizaineris ir jau dabar laisvalaikiu uždirbtų daugiau už tėvą. Ir užgriūva vargšo pečius shitloadas iš namų pusės “pamatysi, prireiks gyvenime, svajonėm ir norais sotus nebūsi”…

    • Artūras Ketlerius

      Taip, tokių variacijų yra tiek daug, kad joms reikėtų dar atskiro teksto. Nepamirškime ir šeimos gėdos, kai Anzelmutis nesugeba mokslų niekaip baigti ir visi tą faktą bando nutylėti, nors jis tiesiog nusispjovė, supratęs, kad diplomas jam nieko nereiškia.
      O jeigu pakeičia mokslus, tai tuomet būtinai pasakoja ne apie tai, kad privertė stoti bet kur, bet kad paaiškėjo, jog įstaiga niekam tikusi arba neva labai silpnas kursas.

  2. Ramutė

    Kas čia per “paviko”, gal kažkas pasikeitė gramatikoje, tais gūdžiais mano jaunystės laikais rašėme “pavyko”? ;)

    • Gintas

      Nepergyvenkit, Ramute, če iš gero givenimo ;)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *