Naujasis „Haris Poteris“: kas nutinka pasibaigus pasakoms

Kai pasakiau, kad skaitysiu ir recenzuosiu naująją Hario Poterio pjesę, sulaukiau pastabų, kad skaityti pjesę, o ne žiūrėti spektaklį, tai tas pats, lyg skaityti dainų tekstus be muzikos ir įsivaizduoti, kad tai – poezija.

Tačiau visame pasaulyje masiškai pirkta ir labiausiai iš anksto užsakinėta pjesė „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ (Harry Potter and the Cursed Child) rodo, kad fanams į tokias nuomones nusispjauti. Aš žinau, kad ir skaitantiems mano recenziją yra nusispjauti, kad ir ką besakyčiau – jūs vis vien skaitysite naujausią Hario Poterio istoriją. Nes būtent toks nuostabus yra Poteriados fenomenas ir tokie ištikimi yra jo gerbėjai.

Naujoji pjesė yra duoklė tikriesiems fanams – neskaičiusieji ankstesnių knygų, istorijos nesupras jau nuo pat pirmųjų puslapių. Kaip ir turi būti, čia nėra jokių įžangų, paaiškinimų, o stačia galva neriama į pasakos tęsinį. Nesuprantantieji, kuo išsiskiria Hermiona, kodėl Ronis kalba apie maistą, ką reiškia Poterių vaikams duoti vardai, šios pjesės tikrai neįvertins. Kitaip tariant, negyvenęs Hario Poterio pasaulyje, negali svečiuotis šioje pjesėje, nes liksi nepritapėliu.

Tačiau „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ savo istorija gerokai skiriasi nuo mums įprastos Poteriados. Tai nėra tiesiog nuotykiai ir kova su blogiu. Pjesėje analizuojami Magijos ministerijos darbuotojo Hario Poterio ir jo sūnaus Albo santykiai. Haris – savo praeities nuotykių ir kovų su Voldemortu gerokai sužalotas psichologiškai veikėjas, o jo sūnus – tikrai ne toks, kokio visi tikisi.

Šioje istorijoje yra daug daugiau psichologijos ir emocijų nei ankstesniuose pasakojimuose. Pjesė parodo, kas nutinka didvyriams, laimėjusiems prieš blogį, ir susidūrusiems su kitu iššūkiu – auginti vaiką. Būtent todėl naująją pjesę pavadinčiau pasakojimu apie tai, kas nutinka pasibaigus pasakoms.

Nedetalizuojant siužeto, pjesėje Hario Poterio sūnus kovoja ne tik su savo jausmais tėvui bei aplinkinių patyčiomis dėl nepateisintų lūkesčių, bet ir su blogiu. Išlaikant tradiciją, grumiamasi su juodąja magija.

Pjesė yra įtraukianti, įtempta ir daugiasluoksnė. Joje jaunieji gerbėjai ras įdomų siužetą, kovojančius burtininkus, o suaugusieji, kurie jau pradėjo auginti naująją poterhedų kartą, turėtų įžvelgti psichologinę pjesės gelmę.

Tad mano išvada – pjesė nėra vien tik franšizės gaivinimas. Tai – tikroji duoklė Hario Poterio fanams, dešimtmetį laukusiems, kaip susiklostė jų didvyrio gyvenimas.

 J.K. Rowling, John Tiffany, Jack Thorne „Harry Potter and the Cursed Child“, Little Brown UK, 2016, 343 p.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *