Pirmiausia portalų komentarų cenzūra, vėliau – ir tinklaraščių?

internetas , žiniasklaida Oct 10, 2013 3 Comments

Daugiau jokių patyčių iš Birutės Vėsaitės, ar jos pasekėjos Loretos Graužinienės. Jokių pabambėjimų apie kvailus atlikėjus, apie idiotus pseudomenininkus. Daugiau jokio preteksto jiems, kad galėtų plautisavo mundurą teismuose.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad Estijos portalas Delfi yra atsakingas už savo skaitytojų komentarus ir pripažino, kad vienam jį apskundusiam verslininkui turi pakloti 5 tūkst. kronų. (Na, dabar jau skaičiuokit eurais.)

Asmeniškai manau, kad maždaug 90 proc. portalų komentatorių yra dundukai, arba dirbantys agentūroms, kurios teikia palankaus komentavimo paslaugas. Tačiau net ir tokiame kontekste visiškos atsakomybės užkrovimas portalams iš esmės reiškia cenzūrą.

Nemaža dalis tinklalapių net ir be teismų sprendimų turi filtrus, kurie nepraleidžia daugumos keiksmažodžių, daug neigiamų įvertinimų sulaukę komentarai dingsta, o pareikalavus pareigūnams, nurodoma, iš kokio kompiuterio buvo komentuota ir pan. Tačiau jokie filtrai neapsaugos nuo visų įžeidimų, o akylas kiekvieno komentaro sekimas ir trynimas tų, kurie galbūt yra šmeižikiški, reikalauja pakankamai didelių resursų.

Tad kas toliau? Kiekvienam minedui, olialiaškinai putytei pupytei, birutėms coolness, ar moteriškai paslaptingoms Seimo pirmininkėms, susilaukusioms įžeidžiančių komentarų, atėjo saldūs laikai ir atsirado pretekstas paskalpuoti ir juos mininčius portalus. Tad, žinoma, laikui bėgant dings ir galimybė komentuoti, arba komentarai bus iškastruoti.

Įsivaizduokite – sėdi komentarų administratorius, kuriam pasakyta nepraleisti komentarų, dėl kurių būtų galima sulaukti ieškinio iš aprašomųjų. Kokį vaizdą matysime? “Teisingas sprendimas”, “Prajuokino”, “:)))”, “Netikiu, kad taip greitai pastatys”. Na, ir panašiai. Jokių patyčių, traukimo per dantį – nieko, nes kam rizikuoti.

Ir staiga viskas pasidaro gražu, lyg rašytume apie penkmečius, įgyvendintus per ketverius metus. Daugiau jokių masinių pašaipų iš tokių energoūkio ministrų, kaip Birutė Vėsaitė, kurią iš posto išstumė ne tik skrydis lėktuvu, bet ir, iš dalies, stiprios patyčios internete.

Tad ar tai ne tam tikros formos savicenzūra? Ar ne visiškai tokia pati, kaip kai kuriose redakcijose, kur žurnalistai eina pasikonsultuoti su reklamos skyriumi, ar gali rašyti apie kokią nors bendrovę? Man atrodo, kad same shit.

Po kiek laiko cenzūrą galėsime perkelti ir į tinklaraščius. Bent jau Lietuvoje. Gi tinklaraštininkai baudžiami žurnalistų ir leidėjų etikos komisijose, kartais prikaišiojama net ir dėl Facebook paskyrų, tad tokia nesąmoninga praktika, mielieji, greit pasieks ir šią socialinę mediją.

Komentatoriai, ypač pikti, pasidarys tikra prabanga. O jei jie kritiški? Tada išvis – ieškinys baisus.

Žinoma, aš šiuo atveju – pesimistas. Manote kitaip? Pakomentuokite, kol dar galite.

Artūras Ketlerius

3 Comments

  1. D

    Klaida straipsnyje: penkmečiai būdavo įgyvendinami per keturis metus, anksčiau laiko ..

  2. Artūras Ketlerius

    Teisinga pastaba – tai ir turėta omenyje:)

  3. Jep. Cenzura internetan braunasi pamazel. Baisiausia, kai valdziojee beprociai, apie kuriuos arba blogai, arba nieko.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *