Tik tak

politika , žiniasklaida May 19, 2015 1 Comment

Šeštadienį dingusio lėktuvo istorija įžiebė diskusijas apie valstybinių institucijų darbą. Kol vieni aiškina, kaip turėtų vykti paieškos, kiti grūmoja ir sako, kad ministerijos nesugeba komunikuoti.

Jei dėl pirmųjų negaliu kategoriškai teigti, tai dėl komunikacijos galiu tvirtinti, kad didžiosios daugumos valstybinių institucijų (su keliomis maloniomis išimtimis) komunikacija neparengta ne tik ekstremaliems įvykiams, bet net ir elementariems atsakymams. Žurnalistai jau įpratę, kad laikas tiksi, o viešųjų ryšių specialistai tik skėsčioja rankomis, nes kažko dar nežino, kažko nesuderino, kažko neparengė.

Tipinė žurnalisto diena net tada, kai nekrenta lėktuvai, gali atrodyti maždaug taip.

Tiesiogiai už kažką atsakingas klerkas: „nekomentuosiu, mūsų politika neleidžia, kreipkitės į Viešųjų ryšių skyrių“. Tik tak. Susisiekiame su viešųjų ryšių specialistais. „Taip, atsiųskite klausimus raštu, mes persiųsime specialistams“. Tik tak. „Atleiskite, nepavyksta pagauti atsakingo žmogaus, po pietų pasistengsime jums atsakyti“. Tik tak. „Žinokite, išbėgo į posėdį mūsų žmogus, tai labiau į vakarą pateiksime jums atsakymus“. Tik tak. „Jau darbo valandos baigiasi, tai ryt iš pat ryto pateiksime jums atsakymus“. Tik tak. „KĄ JŪS PRIRAŠĖTE? TEN NE TAIP VISKAS YRA, ČIA TIK X PUSĖS POZICIJA, O MŪSŲ POZICIJOS NĖRA“. Laikas baigėsi.

Ir taip kone kasdien. Operatyviai siunčiami tik iš anksto paruošti pranešimai spaudai, kurie būna suderinti keletą dienų prieš kokį nors renginį ir viešųjų ryšių specialistui reikia tik pasibaigus oficialiai daliai sutikrinti, ar svarbus asmuo nesuimprovizavo, sakydamas iš anksto parengtą kalbą. Jei visgi suimprovizavo, tenka šiek tiek pakoreguoti citatas, o tada jau galima siųsti žurnalistams.

Ar taip „efektyviai“ dirbančios institucijos gali tinkamai sureaguoti į situacijas, kai visuomenės nuomonė priklauso nuo kiekvienos minutės? Kai bet koks delsimas jau savaime bus laikomas blogiu? Nemanau.

Žinoma, būtų galima kaltinti viešųjų ryšių specialistus, kurie „laiku nesureagavo“, tik bėda, kad jie visą informaciją, greičiausiai, gauna paskutiniai, o visus duomenis turintys asmenys su žurnalistais nesikalba, nes „vidinė politika neleidžia“. Ir tokios biurokratijos nepakeis nei eilinė užklausa, nei ekstremalūs įvykiai.

Ką gi, belieka tikėtis, kad lėktuvo dingimas bus pamoka visoms sustabarėjusioms institucijoms, kad dėl jų vidinių politikų kenčia tik jų pačių įvaizdis, o dėl komunikacijos fiasko labai lengvai gali lėkti galvos – ir ne su viešaisiais ryšiais dirbančių žmonių.

Tik tak. Tik ar pakaks laiko persitvarkyti iki kitos dėmesį prikaustysiančios situacijos?

Artūras Ketlerius

One Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *